Po pirmo lietuviško etapo, kai 1589-1593 metais apsistoja Vilniuje dėl teologijos studijų, prisiimdamas Marijos brolijos prefekto pareigas, Tėvas Salpa vėl iškeliauja, šįkart į Lenkiją.

Lenkijoje 1593-1597 metais darbuojasi kaip Popiežiaus seminarijos regentas ir matematikos profesorius Branieve.

Tikslius to paliudijimus galime rasti svarbiose lenkiškose enciklopedijose: "S.J. Krakow" ir "Polski Słownik Biograficzny".

Tėvo Salpos kelionė į Lenkiją minima 102 knygos puslapyje:

MONUMENTA ANTIQUAE HUNGARIAE - III (1587-1592), in Monumenta Historica Societatis Iesu, vol. 121, Edidit Ladislaus Lùkacs S.I. - Romae, Institutum Historicum S.I. 1981 (p. 102)

Jesuit Church, Krakow (Poland)

TRUMPOS ISTORINĖS ŽINIOS APIE LENKIJĄ
Lenkijos istorija, žinoma, yra viena iš seniausių žemyno viduryje. Tai patvirtina Lenkijos teritorijoje randami vertingi priešistorinių civilizacijų pėdsakai. Lenkija kilo iš polianų („laukų genties“), kurie čia apsistojo apie X a. Piastų dinastijai, vadovaujamai Mieško I, pavyko suvienyti gentis, gyvenusias palei Vistolos ir Oderio krantus. 990 – 992 m. Mieško I, atsivertęs į katalikybę, sujungė Lenkijos likimą su Bažnyčia ir rėmė ją mūšyje su Imperija. 1768 m. Rusija, Austrija bei Prūsija susivienijo ir pasidalino Lenkijos teritoriją, kuri prarado savo kaip vientisos valstybės statusą. 1807 m. Napoleonas atkūrė tautinį Lenkijos branduolį, nes suformavo Varšuvos didžiąją kunigaikštystę. Tačiau Vienos kongreso nutarimu Lenkija atiteko Rusijai.

1918 m. Lenkijai tapus nepriklausoma valstybe, jos vakarinės sienos beveik prilygo toms, kurios buvo nustatytos 1772 m., išskyrus Gdanską (Dancigą). Rytinės sienos buvo patvirtintos po karo su bolševikų Rusija, 1921 m. pasirašius Rygos taikos sutartį. 1926 m. maršalas Pilsudskis įvedė diktatūrinį režimą, kurio nepanaikino ir 1936 m. į valdžią atėjęs Rydz-Smigly. 1939 m. nacistinė Vokietija kartu su iš Rytų prisijungusiais sovietų būriais užėmė Lenkiją. Tauta dar kartą buvo išsidalinta dviejų jėgų.

1980 m. gimė pirmasis nepriklausomas judėjimas komunistiniame bloke – Solidarumas (Solidarność), kuriam vadovavo L. Valensa. Naujasis judėjimas, sulaukęs Maskvos nepritarimo, paskatino karinės chuntos, kuriai vadovavo generolas Jaruzelskis, įkūrimą (1981) ir nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą (1983). Liaudies referendumas dėl ekonominių reformų bei politinio gyvenimo demokratizavimo (1987) ir ypač laisvi rinkimai (1989) padidino Solidarumo populiarumą ir vyriausybės vadovu tapo T. Mazovieckis, vienas iš Solidarumo lyderių.
1990 m. Valensa buvo išrinktas respublikos prezidentu. Po 1995 m. prezidento rinkimų valdžioje įsitvirtino buvęs komunistas A. Kvašnievskis. 1997 m. parlamento rinkimuose laimėjo Solidarumo rinkimų akcija, o 2000 m. prezidento rinkimuose vėl buvo perrinktas Kvašnievskis. 2001 m. politinę pergalę pasiekė prezidento partija ir jo kandidatas į ministrus pirmininkus Mileris.

Braniewie-Poland

1999 m. tapusi NATO nare, Lenkija buvo įtraukta į pirmą grupę šalių, kurios 2004 m. gegužę turėjo būti patvirtintos ES narėmis. Mileriui atsistatydinus, jo vietą užėmė socialdemokratas Marekas Belka. Europietiškus gegužės rinkimus laimėjo centro partija PO.
 

All Photographs/text Copyright ©2005. All Rights Reserved