|
Apie 1585-uosius Tėvas Salpa išvyksta į ilgą ir kupiną veiklos
kelionę – į pačią Rytų Europos gilumą (šiandien tai pagarbiai minima
Vilniaus universiteto bibliotekos tekstuose, svarbiose lenkiškose
enciklopedijose "S.J. Krakow" ir "Polski Słownik Biograficzny", be
to, ir "Lietuvių enciklopedijoje"). Iš pradžių apsilanko
Transilvanijoje, legendų ir paslapčių žemėje, kur nuo 1587 m.
darbuojasi kaip prefektas ir dėstytojas (dėstė matematiką, galbūt ir
astronomiją) Nagyvarade (dabar tai Oradea, priklausanti
Rumunijai).
Oradea >> |
 |
 |
Kunigo Salpos
kelionė į Transilvaniją įrodoma:
MONUMENTA ANTIQUAE HUNGARIAE - III (1587-1592),
in Monumenta Historica Societatis Iesu, vol. 121,
Edidit Ladislaus Lůkacs S.I. - Romae, Institutum Historicum
S.I. 1981. |
|
TRUMPOS ISTORINĖS ŽINIOS APIE RUMUNIJĄ
Manoma, kad pirmieji gyventojai Rumunijos teritorijoje
buvo iš Trakijos kilusi gentis. Bet tikrąja rumunų tautos įsikūrimo
data laikomi 271 m., kai vienos iš Romos imperijos kolonijų –
Rumunijos –teritorijoje (tuometinėje Dakijoje) įsikūrė Valakjos
gyventojai, iš kurių susiformavo pirmieji rumunų kilmės gyventojai.
Apie X a. susikūrė keletas mažų rumuniškų valstybėlių, iš kurių vėliau
atsirado Moldovos, Valakjos ir Transilvanijos principatas, apie XIII
a. tapęs nepriklausomu principatu Vengrijos karalystėje.
Būtent Transilvanija, paslapčių ir legendų, susijusių su
Drakula, kraujo ištroškusiu kunigaikščiu Vladu, žemė XVI a. buvo
Otomanų valdžioje. 1600 m. trys rumunų valstybėlės – Valakja,
Moldova ir Transilvanija – trumpam buvo suvienytos Valakjos princo
Mykolo Šauniojo, nes reikėjo atremti turkų antpuolius. Tačiau princo
pajėgas įveikė Transilvanijos – Austrijos būriai. Mykolas Šaunusis
buvo paimtas į nelaisvę ir jam buvo nukirsdinta galva. Transilvanija
atiteko Asburgijai, o Valakja ir Moldova neabejotinai priklausė
turkams iki pat XIX a. pab.
Po 1828-29 m. Rusijos – Turkijos karo Rumunijos teritorijos
išsivadavo iš Otomanų priespaudos. Po 1848 m. Transilvanija atiteko
Austrijos – Vengrijos imperijai. 1859 m. Moldovos ir Valakjos princu
buvo išrinktas Aleksandras Joanas Kuza, įkūręs vienatautę valstybę,
kuri 1862 m. pasivadino Rumunija. Po pirmojo pasaulinio karo
Rumunijoje iškilo daugybė politinių partijų, iš kurių ir Archangelo
Mykolo legionas, geriau žinomas kaip fašistinės kilmės Geležinė
gvardija. Ši partija, vadovaujama Kornelijaus Kodreanu, dominavo
Rumunijos politiniame gyvenime iki pat 1935 m. 1940 m. Rusija užėmė
Besarabiją, o Rumunija buvo spaudžiama Vokietijos ir Italijos, kad
atiduotų šiaurinę Transilvanijos dalį Vengrijai. Šios žemės
Rumunijai vėl buvo sugrąžintos tik Sovietų Sąjungos laikotarpiu. Tai
padėjo Maskvos remiamiems komunistams laimėti 1946 m. rinkimus. Po
metų karalius Mykolas turėjo atsistatydinti ir buvo paskelbta
Rumunijos liaudies respublika. Valdant Nikolau Čaušesku (1965-1989),
Rumunijai atėjo sunkūs diktatūros laikai iki kol Nacionalinio
išsivadavimo frontas nesužlugdė Čaušesku absoliutizmo ir neatėjo į
valdžią po diktatoriaus mirties. 1990 m. buvo išrinkta garantinė
valdžia, vadovaujama Jono Iliesku. |